UŽGAVĖNĖS

 

                      Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su krikščionybe. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų (Kristaus prisikėlimo). Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.

                      Užgavėnių metu rengiamas karnavalas: žmonės persirengia įvairiais gyvūnais ir būtybėmis. Ypač populiarios ožio, gervės, meškos, giltinės, ubagų ir žydų kaukės. Persirengėliai šoka ir dainuoja, krečia pokštus, garsiai trypia, taip žadindami pavasarį, vydami lauk žiemą: „Žiema, žiema, bėk iš kiemo". Persirengėliai parodijuoja ubagus, prašinėjančius išmaldos; žydus, pardavinėjančius vaistus nuo visų ligų; čigonus, tykančius, ką pavogti. Visuomet rengiama Lašininio (storai prisirengusio vyro) ir Kanapinio (lieso aukšto vyro) kova. Kova baigiasi Kanapinio pergale, nes nuo Užgavėnių iki Velykų nebegalima valgyti mėsos. Lašininis išvejamas, o karaliauja Kanapinis.

                      Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, nes kitą dieną jau prasideda Gavėnia. Anksčiau buvo paprotys sekmadienį prieš Užgavėnes triskart valgyti mėsos, pirmadienį – šešiskart, o antradienį, per Užgavėnes, – net 12 kartų, kad „per visus metus būtum riebus, sotus ir sveikas". Specialūs Užgavėnių dienos patiekalai: riebi kiauliena, šiupinys (su mėsa verdama miežinių kruopų bei žirnių košė su virta kiaulės uodega ar šnipu), troškinti kopūstai, blynai, spurgos. Kiekviena šeimininkė privalo kepti blynus, kurių ateina prašyti persirengėliai ir gausus vaikų būrys.

                      Šventės metu vidurnaktį (šiais laikais anksčiau nei 24.00 val.) deginama Morė, kitur dar vadinama Kotre, Raseinių Magde, Čiučela. Tai didžiulė moters pavidalo iškamša. Jos deginimas simbolizuoja bandymą atsikratyti viso, kas per žiemą buvo bloga, nuvyti blogą žiemos dvasią. Kai kur buvo paprotys Morę ne deginti, o skandinti.

                      Senoliai sakydavo: jei per Užgavėnes oras sausas, laukia sausas pavasaris, jei drėgnas – linai gerai derės. Tikėta: jei per Užgavėnes pamindysi savo kepurę, tais metais baravykai kepurės dydžio dygs, o jei sniege gerai pasivoliosi, - ir linai gerai derės.

                      Per Užgavėnes, kaip ir per Kūčias, buvo paplitę meilės burtai. Merginos skaičiuodavo parsineštas iš lauko malkas, apkabindavo tvorą ir skaičiuodavo jos kuolus. Jei suskaičiuodavo porinį skaičių, tai reiškė, kad šiemet ras porą, ištekės. Klausėsi, kuriame gale šunys loja: iš ten būsimas jaunikis atvažiuos. Buvo manoma, kad šią dieną reikia gerai pasivolioti sniege, tuomet didesnė tikimybė susirasti porą. Kas Užgavėnių rytą anksčiau krosnį užsikurs pusryčiams virti, tas pirmiau už kitus rugius nupjaus.

                      Jei šią dieną ant bičių avilio vandens nuliesi, bičių spiečius nepabėgs nepastebėtas ir medaus tais metais bus kaip vandens.