ŽYMŪS KRAŠTIEČIAI

 

KOSAKOVSKIAI. Į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) pirmieji Kosakovskiai atvyko XVI a. pabaigoje. Kosakovskiai priklausė Lenkijos didikų ir bajorų negausiai grupei, kuriai vedybų keliu pavyko persikelti, nuolatos apsigyventi LDK ir per kelias kartas integruotis į Lietuvos visuomenę. XVIII a. pabaigoje Kosakovskių giminės atstovai suvaidino vieną lemiamų vaidmenų tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, tiek ir Abiejų Tautų Respublikos (jungtinės lietuvių ir lenkų valstybės) istorijoje. Kosakovskiai nuo 1792 m. vidurio iki 1794 m. pradžios faktiškai valdė LDKir turėjo didelės įtakos Lenkijoje. Švietimo epochoje Kosakovskiai tapo europinio masto aristokratų gimine, o Jonavoje  dažnai buvo sprendžiami Lietuvos-Lenkijos valstybės likimo, kiti europinio lygio politiniai klausimai. Vyskupo Juozapo Kazimiero Kosakovskio, jo brolių Mykolo, Antano, Simono ir sesers Onos tėvas Domininkas Kosakovskis buvo vedęs įtakingiausios XVIII a. vidurio ir antrosios pusės garsaus Kauno pavieto maršalkos šeimos atstovę Marijoną Zabielaitę. Būdamas vienturtis sūnus ir sumanus ūkininkas, per trumpą gyvenimą D.Kosakovskis padėjo savo sūnums ūkinio ir politinio iškilimo pagrindus. Visi keturi dvyliktosios Kosakovskių kartos atstovai, aktyviai dalyvavę visuose svarbiausiuose XVIII a. antros pusės gyvenimo įvykiuose, tapo LDK senatoriais ir pateko į turtingiausių bei įtakingiausių LDK didikų šešetuką, greta Radvilų, Sapiegų, Oginskių, Tiškevičių ir Pliaterių.

Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčios kriptoje yra palaidoti bažnyčios fundatorius, Livonijos vyskupas Juozapas Kazimieras Kosakovskis, Napoleono Bonaparto I adjutantas Juozapas Antanas Kosakovskis, LDK didysis etmonas Simonas Martynas Kosakovskis, jų motina Marijona Zabielaitė – Kosakovskienė ir kiti Kosakovskių giminės palikuonys.

Kosakovskių laidojimo kripta Jonavos Šv.Jokūbo bažnyčioje

 

ABRAOMAS  KULVIETIS gimė apie 1510 m. Jonavos rajone, Kulvos k. A.Kulvietis – lietuvių kultūros veikėjas, teisės daktaras (1537 m.), reformacijos idėjų skleidėjas Lietuvoje. 1538 – 1541 m. buvo Vilniaus Šv.Onos bažnyčios pamokslininkas. 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą ir jai vadovavo. Dėl Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio persekiojimų už reformacijos idėjas buvo priverstas 1542 m. pasitraukti į Karaliaučių. Buvo kunigaikščio Albrechto Brandenburgiečio patarėjas ir partikuliaro (aukštesniosios mokyklos) vedėjas. 1544 m. partikuliarą perorganizavus į universitetą, tapo Karaliaučiaus universiteto pirmuoju vicerektoriumi (rektoriaus pareigų tuo metu nebuvo) ir graikų bei hebrajų kalbų profesoriumi. Besirūpindamas evangelikų mokslo platinimu, 1545 m. A.Kulvietis paskutinį kartą grįžo į Lietuvą ir ryžtingai dalyvavo Vilniaus tikybinėje veikloje už liuteronų reformaciją. Į lietuvių kalbą išvertė giesmių ir daugiau negu 20 psalmių. Savo veikla A.Kulvietis sukūrė  prielaidas pirmajai lietuviškai knygai (1547 m.) pasirodyti. Mirė 1545 m. birželio 6 d. Kulvoje. Manoma, kad palaidotas Jonavos r. Kulvos sen. Smičkių k. 2010 m., minint Lietuvos 1000 metų ir A.Kulviečio 500–ųjų gimimo metinių jubiliejus, Jonavoje, Santarvės aikštėje, atidengtas paminklas Abraomui Kulviečiui. Skulptoriai - Konstantinas Bogdanas ir Mindaugas Šnipas. Paminklo statybą finansavo AB „Achema".

Paminklas A.Kulviečiui Santarvės aikštėje                                                           A.Kulviečio kapas Smičkių k.

„A.Kulviečio kapas Smičkių k.",      „Paminklas A.Kulviečiui Santarvės aikštėje"

 

VACLOVAS MICHNEVIČIUS gimė 1866 m. spalio 15 d. Ukmergės r., Vaitkuškyje. Architektas, projektuotojas,  bažnyčių statytojas, Žemaičių plento ir karinės žinybos kelių inžinierius. Laikas griežtai atribojo du tarpsnius architekto kūrybinėje biografijoje: Vilniaus (1893–1915) ir Kauno (1919–1939). Vilniaus laikotarpis architektui buvo vaisingiausias. 1895–1904 m. projektavo karinės žinybos tiesiamus plentus. Vilniuje įgyvendinti projektai – tai ne tik miestui priklausiusių inžinerinių įrenginių ir pastatų (miesto teatro, įsikūrusio Rotušėje, Šv.Jokūbo, Šv.Teresės, Šv.Mykolo bažnyčių) remontas, Miesto salės (dab. Filharmonija), atstatymas po gaisro, bet ir naujos turgaus halės Javų gatvėje statyba bei meniniu požiūriu įdomiausias pastatas – Lenkų teatras J.Basanavičiaus g. V.Michnevičius taip pat projektavo žemės banko kolonijos namus greta Lukiškių aikštės, nuosavus kotedžus P.Skorinos g. 5, J.Tumo–Vaižganto g. 4/1, nuomojamus namus Kaštonų g.1, Pylimo g.5. Architektas interpretavo moderno (secesijos) stilių, ieškojo savitos vilnietiškos architektūros raiškos. Tuo pat metu V.Michnevičius pradėjo gauti užsakymus bažnyčioms. Projektų sukūrė per 30, didelė dalis jų įgyvendinta. Ankstyviausi darbai datuojami 1899–1900 m., tai: Žeimių, Žiežmarių, Kietaviškių, Birštono, Nemunaičio bažnyčios. Daugiau kaip trisdešimt metų V.Michnevičius buvo laikomas autoritetingiausiu bažnyčių statytoju Lietuvoje. Keletas bažnyčių pagal jo projektą pastatyta Baltarusijoje (Vijoje, Vydžiuose). V.Michnevičius mirė 1947 m. sausio 14 d., palaidotas Žeimių bažnyčios šventoriuje. 2007 m. Žeimių miestelyje atidengtas V.Michnevičiaus biustas. Autoriai – Konstantinas Bogdanas, Kęstutis Krasauskas, Artūras Narkevičius, architektas Julius Zonys.

Biustas V.Michnevičiui Žeimiuose. Greta - skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas

„Biustas V.Michnevičiui Žeimiuose. Greta skulptorius prof. Konstantinas Bogdanas"

 

JERONIMAS RALYS gimė 1876 m. spalio 10 d. Kelmės r., Antkapinio k.  J. Ralys  – gydytojas, vertėjas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, lietuviškos spaudos skleidėjas.  Baigė Maskvos universitetą. Nuo 1908 m. dirbdamas Lietuvoje ne tik gydė žmones, bet ir rūpinosi jų švietimu. Trūkstant lietuviškos spaudos į „Ūkininką" ir „Varpą" rašė korespondencijas, pasirašinėdamas slapyvardžiais. Spaudos draudimo metais parašė apysaką „Rykštės", 1902 m. išspausdino atskiru leidiniu pasirašęs slapyvardžiu „Nežinomas". Knyga buvo išspausdinta Bitėnuose, Martyno Jankaus spaustuvėje. Po karo J. Ralio iniciatyva buvo suburtas komitetas vargšams šelpti, jo pirmininku išrinktas J. Ralys. 1921 m. J. Ralys pirmasis į lietuvių kalbą išvertė Homero „Odisėją", apie pusę „Iliados" (vertimą užbaigė S. Čiurlionienė, P. Žadeikis ir J. Talmantas, 1930 m.). Jeronimas Ralys mirė 1921 m. gruodžio 17 d. Palaidotas Jonavos miesto senosiose kapinėse. Paminklas pastatytas 1931 m. rugsėjo 30 d. Paminklo autorius architektas Netiksa.

Jeronimo Ralio portretas. Aut. T.Simanaitienė

„Jeronimo Ralio portretas. Aut. T.Simanaitienė"

 

PETRAS VAIČIŪNAS gimė 1890 m. liepos 11 d. Piliakalniuose, Jonavos r. P. Vaičiūnas – poetas, dramaturgas, vertėjas. Į lietuvių kalbą išvertė F. Šilerio, G. Hauptmano, H. Ibseno, O Vaildo, ir kt. autorių kūrinių. 1920 – 1923 metais P. Vaičiūnas buvo Valstybinio teatro direkcijos narys, 1931 – 1932 ir 1935 – 1939 metais – teatro repertuaro komisijos narys. P. Vaičiūnas ypač iškilo kaip dramaturgas. Savo veikaluose gvildeno aktualias tautines, socialines ir moralines problemas, tapo ilgamečiu Kauno teatro rekordininku, kas sezoną parašęs po naują dramą. Parašė daugiau kaip 20 dramų: „Sudrumstoji ramybė", „Nuodėmingas angelas", „Stabai ir žmonės", „Tikruoju keliu", „Tėviškės pastogėj", „Patriotai", „Prisikėlimas", „Aukso žaismas", „Naujieji žmonės", „Sulaužyta priesaika", „Aukso granata", „Varpų giesmė" ir kt. Žiūrint iš laiko perspektyvos, P. Vaičiūno drama atrodo atlaikiusi prabėgančio laiko išmėginimą. Mirė P. Vaičiūnas 1959 m. birželio 7 d. Vilniuje. Jonavos r. Piliakalnių kaime yra išlikusi P. Vaičiūno sodyba, veikia muziejus

Petro Vaičiūno portretas. Aut. T.Simanaitienė

„Petro Vaičiūno portretas. Aut. T.Simanaitienė"

 

Parengė Gražina Mrazauskienė (G.Mrazauskienės nuotraukos)